Moderatorius: adziukas
jurka1970 rašė:Ricka jame ziga
ricardas70 rašė:audrekas rašė:vistiek pas mane bobu daugiau
Davai vezk ,pas man black velveto yra
adziukas rašė:Į trasą su Rickos pagalba išėjo zigas. Laukiam.
Artrox rašė:Gerbiamasis Ružik, jeigu nesi įsitikinęs kad žinai, geriau nerašyk,gal narų pasiklausk, gal šiaip kažką daugiau nei katalogus pavartyk, šiaip nežinau ką tu vartoji, bet galėtum duoti ir man
Šiek tiek informacijos apie terminę ežerų stratifikaciją, kitaip liaudiškai vadinama "termoklynu"
Pradėkime nuo to kas tai yra ir nuo ko tai atsiranda.
Protingos knygos ( beje ir rusų kalba) rašo:
Terminė ežerų stratifikacija – ežero vandens masės vertikalus susisluoksniavimas dėl atsiradusių temperatūros gradientų.
Kaip žinia Olegai, tankiausias gėlas vanduo esti, kai jo temperatūra siekia 3,98 °C (ρ=1000 kg/m3), o toliau kylant arba, atvirkščiai, krentant, vandens temperatūrai, jo tankis mažėja. Mažiau tankus vanduo laikosi viršutiniame sluoksnyje ir savaime, veikiant tik gravitacinei jėgai, negali susimaišyti su giliau esančiais tankesniais sluoksniais, todėl susiformuoja terminė stratifikacija ( liaudiškai termoklynas). Pagal vandens temperatūros gradientų kaitą su gyliu yra išskiriami trys pagrindiniai stratifikacijos sluoksniai:
Epilimnionas – tai viršutinis ežero vandens sluoksnis, pasižymintis homotermija, t. y. vienoda vandens temperatūra.
Metalimnionas – tai vėjo sąmaišos nepaveiktas vidurinysis ežero vandens masės sluoksnis, pasižymintis dideliais vertikaliais temperatūros gradientais.
Hipolimnionas – tai apatinis sluoksnis, kuriame išsilaiko iki terminės stratifikacijos buvusi vandens temperatūra.
Dabar šiek apie mus dominančias stratifikacijos rūšis:
Tiesioginė terminė stratifikacija
Pavasarį, esant homotermijai, visoje ežero vertikalėje vandens temperatūra yra vienoda. Saulei pradėjus kilti aukščiau virš horizonto ir labiau šildant ežero paviršinę vandens masę, ima formuotis stratifikacijos sluoksniai. Dėl vėjo vykdomos sąmaišos viršutinė labiausiai įšilusi ežero vandens masės dalis yra gerai išmaišoma, todėl susiformuoja vienodos temperatūros sluoksnis, dar vadinamas epilimnionu. Žemiau epilimniono sluoksnio, kur dėl didelių tankio gradientų nebeveikia vėjo sąmaiša, vandens temperatūra sparčiai krinta. Tokiame gylyje fiksuojami dideli temperatūros gradientai ir yra išskiriamas metalimniono sluoksnis, kuris palaipsniui pereina į vienodos temperatūros sluoksnį, hipolimnioną. Toks stratifikacijos sluoksnių išsidėstymas, kai didėjant gyliui temperatūra krenta, o tankis didėja, yra vadinamas tiesiogine termine stratifikacija, kuri geriausiai matoma antrojoje vasaros pusėje.
Rudenį, vėstant viršutiniams vandens sluoksniams, mažėja vertikalūs tankio gradientai, todėl vėjo sąmaiša prasiskverbia į gilesnius sluoksnius ir taip didėja epilimniono gylis. Prie vėjo sukeltos dinaminės sąmaišos prisideda ir konvekcinė sąmaiša, nes palaipsniui vėstantis paviršinis vanduo darosi sunkesnis ir ima grimzti gilyn. Veikiant vėjo ir konvekcinei sąmaišai, epilimnionas storėja ir ardo žemiau esantį metalimnioną, kuris savo ruožtu leidžiasi žemyn. Galų gale metalimnionas visiškai suardomas, o ežero vandens masė iki galo išmaišoma ir įgyja homoterminę būseną. Tokiu metu visos vandens masės temperatūra apytiksliai lygi 4 °C.
Atvirkštinė terminė stratifikacija
Susiformavus rudeninei homotermijai, paviršinis ežero vandens masės sluoksnis toliau vėsta, o jo tankis mažėja. Dėl mažesnio paviršinio vandens sluoksnio tankio konvekcinė sąmaiša negalima, paviršinis ir gilesni vandens sluoksniai nebeišmaišomi tarpusavyje, todėl giliau slūgsantys vandenys pasižymi aukštesne temperatūra ir didesniu tankiu. Toks temperatūros pasiskirstymas yra priešingas vasaros metu buvusiam pasiskirstymui, todėl vadinamas atvirkštine termine stratifikacija ir yra geriausiai matomas žiemos viduryje, kai ežero paviršiuje susiformavęs ledas šaldo viršutinį vandens sluoksnį, o priedugnyje esantį sluoksnį šildo iš ežero dugno gruntų sklindanti šiluma, sukaupta per vasarą. Atvirkštinė terminė stratifikacija ima irti žiemos pabaigoje, kai per ploną ledo sluoksnį patenkanti Saulės spinduliuotė įšildo paviršinę ežero vandens masės dalį.
Žinoma, kaip visada gamtoje pasitaiko ir anomalijų:
Faktoriai, suardantys terminę ežerų stratifikaciją skirstomi į gamtinius ir antropogeninius. Gamtiniams faktoriams priskirtini iš požemių į apatinius ežero sluoksnius įsiveržiantys šaltiniai; intensyvios liūtys, sukeliančios pliuvijinę sąmaišą; šlaituose besiformuojantis paviršinis nuotėkis; į ežerą įtekantys paviršiniai šaltiniuoti upeliai; biocheminių reakcijų, vykstančių priedugnėje, metu išsiskirianti šiluma ir kt.
Antropogeniniams faktoriams priskiriamas ežero temperatūros pakilimas dėl hidroelektrinės aušinimo ežero vandeniu, taip pat įvairių cheminių junginių ar nuotėkų nenatūralus (antropogeninis) patekimas į ežerą, pakeičiantis ežero optines savybes, dėl kurių pakinta į ežero paviršių krentančios Saulės spinduliuotės sugertis ir atspindėjimas bei kt.
Vidule rašė:O kabliukas kad ismeigtas į pva nieko tokio? Juk gali į kokį boiluko gabalėlį ismikti
Šarūnass rašė:Butent. Kaip ten virsus pritvirtintas?
Artrox rašė:Šarūnass rašė:Butent. Kaip ten virsus pritvirtintas?
Pavadelis apsuktas, kad toli metant PVA perdaug nesitabaluotu:)))
Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 19 svečių